Žemės išteklius eikvojame per sparčiai. Ką tai reiškia kiekvienam mūsų?

Pastaruosius 50 metų natūralius Žemės išteklius žmonija eikvoja sparčiau, nei šie spėja atsinaujinti (1). Žemės pereikvojimo dienos – konkrečios datos, kai išeikvojame visiems metams skirtus išteklius – kasmet prieiname vis anksčiau. Šiemet nuo rugpjūčio 1 d. jau skolinamės iš būsimųjų kartų. Pasak mokslininkų, pereikvoti Žemės išteklius galima tik trumpam. Kitaip ilgainiui suardysime visas Žemės ekosistemas ir žmonija išnyks. Šiuo metu ryškiausios ekologinio pereikvojimo pasekmės yra klimato kaita ir menkstanti biologinė įvairovė. Pastaroji ypač pastebima – žmonės nuo žemės paviršiaus jau “nušlavė” per 60% stuburinių gyvūnų (2).

Iš Žemės “spaudžiame” 70% didesnį produktyvumą, nei ji gali pakelti. Argi ne taip neretai užsivaikome ir patys save: dirbame iki nukritimo, neturime kada pailsėti, jaučiame nuolatinę įtampą ir jaučiamės nelaimingi. Žemė šiuo metu irgi pūtuoja iš paskutiniųjų – atmosferoje yra daugiau CO2 bei kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei vandenynai ir miškai gali sugerti. Gyvename laikotarpiu, kai Žemė bet kada gali supanikuoti ar išsekti.

111-ŽI-Overshoot

Gyvename ant slenksčio

Kaip 2015 metais per Jungtinių Tautų susitikimą sakė Barack’as Obama, “esame pirma karta, jaučianti klimato kaitos poveikį, ir paskutinė, galinti ką nors pakeisti” (3). Naujausia Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) žinia – mums liko gal dešimtmetis įgyvendinti esminiams, drąsiems pokyčiams, kol visos Žemės ekosistemos nepradėjo negrįžtamai keistis (4). Atrodo, kad pasiekėme kritinę ribą visur, kur bepažvelgtume. Visi žmonijos gyvybę palaikantys šaltiniai – derlinga žemė, geriamas vanduo ir švarus oras, – iki šiol laikyti savaime suprantama duotybe, atsidūrė pavojuje (2). Gal neišvengiamai turėjome atsidurti tokioje situacijoje, kad pagaliau imtumės veiksmų? Juk sakoma, kad nuo dugno atsispirti lengviau.

Žvelgiame į kreivą veidrodį

Regis, kurdami visuomenės gerovę iki šiol vadovaujamės kreivu veidrodžiu, atspindinčiu iškreiptą vaizdą. Įsivaizduojame esantys nepriklausomi nuo gamtos (5). Sėkme laikome nuolat augančią ekonomiką, tarsi Žemės ištekliai būtų beribiai (6). Mus ir toliau skatina pirkti bei vartoti – ne kiek reikia, o kiek norime (ir kuo daugiau – tuo geriau). Drebame dėl ekonomikos krizių užuot realiai vertinę kur kas baisesnių ekologinių krizių grėsmes.

Mūsų gyvenseną realiausiai atspindi pati gamta. Jau nebeįmanoma ignoruoti pasaulinės atliekų taršos problemos, atspindinčios opiausią visuomenės sritį – bereikalingo vartojimo ir “patogumo” kultūrą. Žvelgiant į plastiko atliekų kalnuose žūstančią gamtą belieka susiimti už galvos – tokio “patogumo” neprašėme…

222-ŽI-Plastic

Lekiame į pražūtį

Dabartinį pasaulį žymus kanadietis aplinkosaugininkas David Suzuki vaizduoja taip: “Visi sėdime milžiniškame automobilyje, skriejančiame tiesiai į plytų sieną, ir ginčijamės, kur kam sėdėti”. Badome vieni kitus pirštais, bet nė vienas nesuprantame (o gal nesiryžtame apie tai prabilti), kad reikia suskubti visiems kartu stabdyti ir sukti kita kryptimi. Kol kas, regis, užsispyrėme žūtbūt laikytis to paties kelio, tarsi jis būtų vienintelis.

Mūsų visuomenėje žmonės nemokomi ekologiško vartojimo, nes tai iš esmės prieštarautų jos santvarkai. Kadangi laikome vartojimą būtinu ekonomikos varikliu, perdėto vartojimo kultūros nekvestionuojame (7). Kai kurie žmonės, savarankiškai besidomintys aplinkosauga, stengiasi gyventi kaip galima ekologiškiau. Tūlas, kam ši informacija nepasiekiama ir neteikiama, tik gūžtels pečiais ir paklaus: “O kuo aš dėtas dėl klimato kaitos?” Dažnas prie vartotojų visuomenės žalos gamtai prisideda nesąmoningai per savo neišmanymą.

Skolinamės, tarsi nereikėtų grąžinti

Žemės išteklių pereikvojimas primena neapdairų finansinį skolinimąsi. Pirmais metais pasiskolinome nedaug – tik tiek, kad užtektų geram Naujametiniam vakarėliui. Antraisiais jau panūdome daugiau, kol ilgainiui visai praradome saiką. Sąžinę raminome investuodami į “žaliąsias” technologijas (8). Panašu į priklausomybę nuo lošimų: kasmet vis skolinamės, nes tikimės stebuklingai laimėti aukso puodą, leisiantį vienu ypu grąžinti skolas.

Jei man tektų vaduotis iš skolų, pirmiausia peržiūrėčiau savo išlaidas: atsisakyčiau visko, kas nebūtina. Tada galvočiau, kaip veiksmingiau naudotis turimais ištekliais, kad sutaupyčiau dar daugiau. Gal kitas verslus žmogus patartų kaip tik investuoti, generuoti daugiau pajamų ir skolas grąžinti iš pelno. Bet duotuoju atveju mane konsultuojantys ekspertai neleistų kurpti tokių planų – bankrotas man jau ant nosies.

Žemės atžvilgiu bankrutuojantys nesijaučiame, nors visos rodyklės jau svyruoja raudonoje zonoje. Po rekordiškai karštos šių metų vasaros Švedijoje gyvenanti penkiolikmetė Greta Thunberg nutarė tris savaites neiti į mokyklą, o iki rinkimų protestuoti prie vyriausybės pastato. Greta atvirai klausia: “Kam mokykloje ruoštis ateičiai, kurios netrukus nebebus? Kokia prasmė mokytis pagal mūsų švietimo sistemą, jei visuomenė ir politikai ignoruoja svarbiausius tos pačios švietimo sistemos mokslininkų pateikiamus faktus?” (9).

Greta siekia parodyti visuomenei, kad klimato kaitos krizė yra reali, grėsminga, kad į ją privalome atitinkamai reaguoti. Praeiviams, siūlantiems grįžti į mokyklą, baigti gamtos mokslus ir išspręsti klimato kaitos problemą mergaitė atsako, kad sprendimas jau seniai yra. “Jau turime visus faktus ir sprendimus. Teturime nubusti ir keistis,” – sako Greta (10). Per trumpą laiką mergaitė sulaukė didžiulio tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, todėl ir toliau kiekvieną penktadienį su bendražygiais tęsia mitingus prie vyriausybės.

Greta mus protina: Žemės išteklius pereikvojame savo vaikų, anūkų ir kitų ateinančių kartų gyvenimo (kokybės) sąskaita. Kartu įkvepia jokiu būdu nenuleisti rankų – dar turime ir laiko, ir visas galimybes išgelbėti pasaulį, tereikia kuo greičiau veikti, kaip rodo išsamios (ir bauginančios) mokslininkų išvados.

333-ŽI-GretaT